Ar kada nors vairuodama automobilį, bėgdama rytinį krosą, lipdama į lėktuvą su išsvajotu bilietu rankoje ar tiesiog eidama gatvėje plazdančia suknele ir palaidais plaukais esi pajutusi euforiją, tą jausmą, kai niekur nereikia skubėti, kai gali būti savimi, o kas vyksta aplinkui tuo momentu tavęs nei kiek nedomina, nes esi tik čia ir dabar. Kai susilieji su visu pasauliu, esi tokia maža dalelė Visatos, bet žinai, kas Tu tokia ir kad Tu esi svarbi, reikalinga ir mylima (juk myli save tokią?). Tai laisvės pojūtis. Tas vidinis pasitenkinimas kvėpuoti visa krūtine, įkvėpti laisvę į savo plaučius ir iškvėpti ramybę. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas veiksmas yra laisvi – be filtro, kai neturi paklusti taisyklėms arba įspausti savęs į „dėžutę“ ir elgtis šabloniškai. Kai tiesiog šypsaisi be priežasties ir esi laiminga.
Toks pat laisvės pojūtis apima, kai neturi prisitaikyti prie situacijų arba paklusti manipuliacijoms. Kai gali išeiti iš ten, kur tau neįdomu, neatsiprašinėdama ir nesiteisindama. Kai moki atsispirti „manipuliatorių“ įkalbinėjimams daryti tai, kas tau neneša jokios naudos (jokiu būdu nekalbu apie finansinę naudą, tik apie nešančią vidinę pilnatvę). Prisimink, kiek kartų iš mandagumo buvai ten arba darei tai, kas viduje kurstė pyktį ant savęs, kad nemoki pasakyti „ne“. O reikėjo tiek nedaug – tik priimti ir įgarsinti tvirtą sprendimą. Svarbiausia, kai to išmokstame, tai nebeatrodo taip sudėtinga.
Kad jaustumeisi laisva nebūtinai turi būti viena, nors vis tik dažniausiai taip jaučiamės būdamos su savimi arba tiesiog „būdamos savimi“. Aš nuolat jaučiu laisvę vairuodama, ypatingai ilgus atstumus. Viena niekada nebebūnu, bet mano nuostabioji Princesė taip pat mėgsta keliones, tad man tai nekelia problemų. Pasileidžiu muziką laaaabai garsiai ir dainuoju, nors neturiu balso. Baisiausia, kai pastebiu, kad negaliu dainuoti taip garsiai prie kitų žmonių. Bet problemos suvokimas ir pripažinimas jau yra mažiausiai 50 % darbo.
Taigi kas ta laisvė santykiuose su kitais žmonėmis? Kai neriboji savo antrosios pusės, giminių ar draugų. Kai nefiltruoji, kaip atrodai, ką kalbi, kaip elgiesi, kad įtiktum jiems. Kai esi šalia, bet tuo pačiu esate laisvi nuo aplinkinių nuomonės ir tarpusavio suvaržymų. Gyvenantys kitokiuose santykiuose su aplinkiniais dabar mane užmėtys pomidorais (Jau matau rėkiančius „O kaip gi kompromisas?“). Nekalbu apie visišką chaosą ar nepagarbą. Laisvė santykiuose – tai nulis kontrolės, nulis suvaržymų, 100 % pagarbos, 100 % palaikymo ir 100 % motyvacijos. Tik tokiuose santykiuose žmonės nežlugdo vienas kito, o padeda vienas kitam būti geriausia savo versija (nuvalkiota frazė, bet nerandu tinkamesnės).
O įsivaizduoji, jei taip galėtum jaustis visada? Kai tik pastebėjau, kad laisvė padeda priimti ir pamilti save, pradėjau analizuoti, kaip tą mažą laiko procentą, kuomet jaučiame euforiją, padvigubinti arba patrigubinti. Ir viskas labai paprasta - didžiausias laisvės priešas yra baimė. Baimė būti nesuprastam, nepriimtam, atstumtam. Baimė, ką pagalvos kiti arba kaip reaguos aplinkiniai. Baimė išsiskirti iš minios. Baimė prarasti draugą/ mylimąjį. Baimė užsitraukti nemalonę. Prašau tavęs, prisimink, kad būtent tokia, kokia Tu esi laisva esi svarbi, reikalinga ir mylima. Galbūt ne visur ir ne visada, bet tarp žmonių, kurie gerbia tavo laisvės apsisprendimą, tikrai. Tad maksimaliai būk su tais, kurie tavęs nevaržo, neprimetinėja standartų, nekuria kompleksų (nes galbūt patys yra užsikompleksavę). Apsižvalgyk ir pagalvok, kiek laiko gaišti su „toksiškais“ žmonėmis (kurie nuolat Tau kužda „Gyvenimas tai kančia“, „Ką padarysi, visi taip gyvena“, „Ką čia sugalvojai, tai neįmanoma“ ir panašiai), kai tuo tarpu tavo aplinkoje tikrai yra bendraminčių.
Tyrinėk save, analizuok pojūčius, jei reikia, užsirašyk, kas tau atneša laisvės pojūtį ir kas riboja tą laisvę kiekvienoje situacijoje (dažniausiai, tai būna baimė). Būtinai surask, kas tau atneša laisvės pojūtį ir dirbk su laisvės pojūtį ribojančiais veiksniais. Pavyzdžiui, jautiesi laisva, kai pasiėmusi kavos išsinešimui eini į parką paskaityti knygos, tačiau kiekvieną kartą prisistato vis kitokia draugė, nes jai tuo metu būna pietų pertrauka ir vietoje to, kad praturtintum save, sėdi ir klausaisi, kaip „Beatričė susirado naują berną, o jis toks nevykęs“ arba „kaip vaikų darželyje auklėtoja leidžia vaikams filmukus per telefoną, kad nereikėtų dirbti“. Sakyk, kiek vertinga yra ši informacija? Tai yra grynas triukšmas. Kodėl atėmei iš savęs šį svarbų laiką? Suprantu, skamba, kaip beprotiškas egoizmo skatinimas, ale atsiribok nuo visų ir daryk tik tai, kas Tau patinka. Tikrai ne, bet pradžiai rask bent valandą per parą patirti visišką laisvę ir pasikrauk teigiamos energijos likusiam paros laikui. Na o mano atveju beliko išmokti garsiai dainuoti mašinoje prie kitų žmonių :).
@lovelife